Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas). Ryšku išskirtinis susirūpinimas dėl kūno svorio.
Diagnozuojama pasireiškus šiems požymiams:
· Nuolatinis susirūpinimas valgymu ir nenugalimas potraukis valgyti. Būdingi persivalgymo epizodai, kai per trumpą laiką suvalgomas didelis maisto kiekis.
· Pacientas stengiasi priešintis “storinančiam” persivalgymo poveikiui (sukelia vėmimą, piktnaudžiauja vidurius laisvinančiais preparatais, badauja, naudoja vaistus – slopinančius apetitą, skydliaukės preparatus ir diuretikus).
· Būdinga liguista baimė nutukti, taigi, asmuo nustato sau griežtą svorio ribą, esančią daug žemiau normalaus kūno svorio. Esamas svoris optimalus arba normalus.
· Persivalgymo priepuoliai ir svorį mažinantis elgesys kartojasi mažiausiai 2 kartus per savaitę 3 mėnesių laikotarpyje.
Dauguma persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks nebūdingas sveikiems žmonėms), dažniau savaitgaliais ar vakarais. Daugumai žmonių persivalgymo priepuoliai tampa kasdienine rutina. Persivalgoma dažniausiai pasislėpus, po to jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltė. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir “suryjamas ritualiniu būdu”. Dažniausiai vartojami karbohidratai, riebus maistas ar “greitas šlamštas”, t.y. maistas, kurio vengiama nes jis “storina”. Pasirenkamas lengvai nuryjamas maistas, daugiau skysčių – tai palengvina vėmimą. Paprastai persivalgymo seansai trunka apie valandą laiko.Kuo anksčiau pastebimas ir diagnozuojamas sutrikimas, tuo geresnės gydymo prognozės. Taigi, atkreipkite dėmesį į tokius ligos grėsmės signalus:
· Įvairūs požymiai, liudijantys apie persivalgymo epizodus: didelių maisto kiekių dingimas per trumpą laiką arba daugybė pakuočių šiukšlių dėžėje.
· Įvairūs požymiai, liudijantys apie bandymus atsikratyti suvartoto maisto: dažnas vaikščiojimas į vonią po valgio, vėmimo žymės ar kvapas, laisvinamųjų preparatų arba diuretikų pakuotės šiukšlių dėžėje.
· Sekinantis, nelankstus sportavimo rėžimas – nepaisant oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų – vadovavimasis poreikiu “sudeginti” suvartotas kalorijas.
· Neįprastas skruostų arba žandikaulių srities patinimas.
· Nuospaudos ant rankų bei pirštų krumplių, liudijančios apie dirbtinai sukeliamą vėmimą.
· Dantų pageltimas, dėmių atsiradimas.
· Gyvenimo būdo pritaikymas prie persivalgymo ir vėmimo ritualų.
· Atsiribojimas nuo įprastos veiklos bei draugų.
· Apibendrinant – bet koks elgesys ar požiūris, liudijantis, kad svorio mažinimas, dietos laikymasis ar mitybos kontrolė tampa centriniais gyvenimo dalykais.
Nervinė bulimija gali turėti rimtas pasekmes sveikatai. Nuolatiniai persivalgymo ir vėmimo ciklai neigiamai veikia visą virškinimo sistemą, sąlygoja elektrolitų ir cheminių medžiagų disbalansą, neigiamai veikia širdies bei daugumos kitų organų funkcijas.
Medicininės bulimijos pasekmes:
· Elektrolitų disbalansas, galintis sąlygoti širdies ritmo sutrikimus, širdies sustojimą bei mirtį. Elektrolitų disbalansą sukelia dehidratacija, kalio bei natrio praradimas iš organizmo po vėmimo.
· Stemplės uždegimas ir plyšimai dėl dažno vėmimo.
· Dantų kariesas ir dėmės nuo skrandžio sulčių, į burnos ertmę patenkančių po dažno vėmimo. Dantų emalio erozija.
· Chroniško nereguliarūs skrandžio judesiai bei vidurių užkietėjimas kaip dažno laisvinančiųjų preparatų vartojimo pasekmė.
· Skrandžio plyšimai – reta, bet galima persivalgymų pasekmė.
Apie nervinę bulimiją:
· Bulimija paliečia 3 – 5 % paauglių ir jaunų moterų.
· 80 % sergančiųjų sudaro moterys.
· Žmonių, kenčiančių nuo bulimijos, svoris dažniausiai būna normalus.
· Dauguma sergančiųjų pripažįsta, kad jų elgesys yra neįprastas ir gali pakenkti sveikatai.
· Bulimiją dažnai lydi depresijos simptomai ir socialinio prisitaikymo sunkumai.
· Bulimija paprastai prasideda paauglystėje (14 – 25 m.), tačiau amžiaus vidurkis yra aukštesnis nei sergančiųjų anoreksija. Paprastai bulimija tęsiasi ilgiau nei anoreksija.
· Po gydymo praėjus 5 – 10 metų, apie 50 % visiškai pasveiksta, 20 % – atitinka sutrikimo diagnostinius kriterijus.
· Mirtingumas nuo šios ligos siekia 3 %.
· Negydoma liga dažniausiai pereina į lėtinę formą.
· Gydant apie 70 % atvejų pasiekiama gerų rezultatų.
· Faktoriai, kurie leidžia tikėtis geresnių sveikimo rezultatų:
– Nebūdingi asmenybės sutrikimai;
– Aukštesnis savęs vertinimas;
– Būdingas mažesnis impulsyvumas;
– Nėra stipriai išreikštas nepasitenkinimas savo kūnu;
– Anksti diagnozuojamas sutrikimas, kol atsitiktiniai persivalgymai ir viduriavimai nesikomplikavę pastoviu persivalgymo sutrikimu.
www.valgymosutrikimai.lt
Nervinė anoreksija – tai valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ir / ar palaiko mažą kūno svorį, diagnozuojamas pasireiškus šiems požymiams:
· Kūno svoris bent 15 % mažesnis nei turėtų būti arba KMI (svoris kg / ūgio m2) yra 17,5 arba mažesnis (vyresniems nei 16 m.).
· Asmuo sąmoningai mažina svorį, vengdamas “storinančio maisto” (badauja, naudoja vidurius laisvinančius ir apetitą slopinančius preparatus, specialiai sukelia vėmimą, pernelyg intensyviai sportuoja).
· Baimė storėti nuolat išlieka kaip įkyri pervertinimo idėja ir asmuo sau nusistato žemą kūno svorio slenkstį.
· Moterims dingsta mėnesinės, vyrams sumažėja seksualinis potraukis ir susilpnėja potencija.
· Jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, sulėtėja arba sustoja brendimas.
Ekspertai įrodė, jog kuo anksčiau pradedamas anoreksijos gydymas, tuo geresni būna gydymo rezultatai. Taigi, atkreipkite dėmesį į tokius anoreksijos grėsmės signalus:
· Ryškus svorio kritimas.
· Nuolatinis domėjimasis svoriu, maistu, kalorijomis, maisto riebumu ir dietomis.
· Tam tikro maisto atsisakymas – ypač turinčio daugiau kalorijų (pvz., karbohidratų).
· Dažni komentarai apie savo “storumą” ar „viršsvorį“, nepaisant krintančio svorio.
· Nerimavimas dėl galimo svorio priaugimo ir buvimo “storu”.
· Alkio neigimas.
· Mitybos ritualų susidarymas (pvz., maistas valgomas tam tikra tvarka, ilgai kramtoma, maistas perdėliojamas lėkštėje ir t.t.).
· Nuolatinis situacijų, susijusių su maistu vengimas.
· Sekinantis, nelankstus sportavimo režimas – nepaisant oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų – vadovavimasis poreikiu “sudeginti” suvartotas kalorijas.
· Atsiribojimas nuo draugų ir mėgiamos veiklos.
· Apibendrinant – bet koks elgesys ar požiūris, liudijantis, kad svorio mažinimas, dietos laikymasis ar maistas tampa centriniais gyvenimo dalykais.
Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių maisto medžiagų. Taigi, organizmo funkcionavimas sulėtėja, taip taupant energiją. Šis funkcionavimo sulėtėjimas gali turėti rimtas medicinines pasekmes:
· Išnykusios mėnesinės.
· Nenormaliai žemas širdies ritmas ir kraujospūdis. Pakinta širdies raumenys. Didėja širdies sustojimo tikimybė. Kraujotakos sutrikimai, pirštų akrocianozė (balantys galūnių pirštai, kai visiškai susitraukia kraujagyslės).
· Kaulų tankio mažėjimas (osteoporozė) – kaulai tampa trapūs. Dantų netekimas.
· Raumenų masės sumažėjimas.
· Ryški dehidratacija, galinti sukelti inkstų darbo sutrikimus.
· Alpimas, nuovargis, bendras silpnumo jausmas, susilpnėjęs imunitetas.
· Sausa oda ir plaukai, dažnai plaukų slinkimas.
· Plaukų augimas ant viso kūno (net neįprastose vietose – pvz., ant veido), vadinamas lanugo. Ši kūno funkcija palaiko šilumą kūne.
Apie nervinę anoreksiją:
· 81 – 95 % sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės.
· 0,5 – 1 % amerikiečių serga anoreksija.
· Tai viena iš dažniausių psichiatrinių diagnozių jaunų moterų tarpe.
· 5 – 20 % sergančiųjų anoreksija mirs. Kuo ilgiau žmogus serga, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs. Mirties priežastys somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis), nuo savižudybės.
· Tai vienas iš didžiausių mirtingumo procentų tarp visų psichiatrinių ligų.
· Anoreksija dažniausiai prasideda ankstyvoje arba vidurinėje paauglystėje.
· Apie 70 % sergančių anoreksija atstato svorį per 6 mėnesius nuo gydymo pradžios.
· 15 – 25 % pacientų liga atkrinta; dalis pastarųjų miršta nuo ligos komplikacijų – aritmijų, oportunistinių infekcijų, nusižudo, miršta nuo išsekimo.
· 15 – 25 % pacientų būdinga lėtinė ligos forma.
· Po 4 metų 50 % pacientų jaučiasi gerai (atsistato svoris, atsiranda menstruacijos). 25 % pacientų savijauta būna vidutinė, dar 25 % – bloga. Po 20 metų mirtingumas išauga iki 20 %, nes lėtinė ligos forma sukelia somatines komplikacijas. Pacientai, sergantys lengvesne anoreksijos forma ir gydyti ambulatoriškai, jaučiasi geriau nei sergantieji lėtine anoreksijos forma (jiems reikalinga ilgalaike palaikanti programa atkryčių prevencijai).
· Faktoriai, kurie leidžia tikėtis geresnių sveikimo rezultatų:
– Nedaug nukritęs svoris (KMI > 17);
– Trumpa ligos trukmė;
– Rimtų somatinių komplikacijų nebuvimas;
– Neurozinių ir asmenybinių sutrikimų nebuvimas;
– Motyvacija keisti savo elgesį;
– Palaikanti šeima ir draugai;
– Jaunas amžius.
www.valgymosutrikimai.lt
Daugelis žmonių yra nusistatę prieš kalorijas, nes jų perteklius tukina. Todėl norintys sulieknėti, galvoja, kad greičiausias būdas numesti svorio yra maksimaliai apriboti su maistu gaunamų kalorijų kiekį. Kartais netgi atsisakoma bet kokios maisto formos – vartojami neturintys kalorijų skysčiai: vanduo, arbatos ar žolelių nuovirai. Tokia dieta gali sukelti tokius mitybos sutrikimus kaip nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Apie badavimo poveikį organizmui galima sukurti kitą temą, tačiau pašnekėsiu apie tai, ar tikrai badavimas padeda sulieknėti.
Įprastai viskas prasideda taip: vis dažniau žvilgtelėję į veidrodį pamatome atsikišusį pilvuką, nudribusius sėdmenis ar suglebusius raumenis. Nebeapsimauname senųjų džinsų, o jei per jėgą ir įlendame, tai jau užsegti viršutinę sagą tampa ypač sunkia užduotimi. Neapsikentę su esama padėtimi pasakome: „viskas, nuo pirmadienio pradedu laikytis dietos“.
Ryte išgeriame puodelį kavos ir išeiname į darbą. Po kelių valandų, šiek tiek praalkus, „leidžiame“ suvalgyti vaisių, paguosdami save, kad vaisiai – tai vitaminai ir badaujame toliau. Pietums užkandame kokių nors salotų, gink dieve neprisikimšti kalorijų, ir, grįžę namo, „pasimėgaujame“ stikline kefyro. Kadangi jau vakaras, ir kažkur girdėjome, kad po 18 val valgyti nebegalima, pikti, suirzę ir pavargę einame miegoti. Kitą dieną vėl tas pats. Po savaitės tokių kančių nedrąsiai užlipame ant svarstyklių – nukrito vos 1 kilogramas.
Nusivylę tokia dieta, grįžtame prie senųjų įpročių, už visą savaitę prisivalgome skaniausių patiekalų kol pagaliau pajuntame sotumo ir pilnatvės jausmą. Taip nepastebimai priaugame dar 3 kg. Dabar jaučiamės laimingi, bet problema neišnyko, svoris netgi padidėjo! Kodėl taip atsitinka?
Badavimo rėžimas
Atsakymas labai paprastas – organizmas prisitaiko ir įeina į taip vadinamą „badavimo rėžimą“. Tai toks apsauginis organizmo mechanizmas, kai gaudamas labai mažai maistingųjų medžiagų, energijos poreikiams patenkinti eikvojama mažiau kalorijų, sulėtinamas metabolizmas (medžiagų apykaita), mažinama raumeninė masė ir kaupiami riebalai.
Kitais žodžiais sakant, gaunamas signalas, kad atėjo „sunkūs“ laikai. Organizmas juk nežino, kad jūs tenorite gražiai atrodyti vasarą, kad badausite tik laikinai, todėl ruošiasi pačiam blogiausiam.
Siekdamas nemirti iš bado pradeda gudrią „kovą“ su esama padėtimi: sulėtina medžiagų apykaitą, tausoja energiją ir riebalus, todėl jau ne taip greitai deginame kalorijas, tad esamų riebalų atsargų užteks žymiai ilgiau. Tai reiškia, kad svorio mažėjimas sulėtėja arba visiškai sustoja.
Netgi po to, kai pradedame vėl normaliai valgyti, organizmas „kaupia“ maistingasias medžiagas ant pilvo, šlaunų ar sėdmenų – juk kažkada vėl gali ateiti badmetis, todėl iš anksto reikia tam pasiruošti ir papildyti riebalų atsargas. Tai aišku yra gerai, jei iš tikrųjų badautume, bet tik ne tuo atveju, kai norime sulieknėti.
Siekdamas „sutaupyti“ kuo daugiau energijos, organizmas ardo raumeninę masę, metaboliškai aktyvų junginį, išeikvojantį daug energijos. Bado sąlgomis tai labai neekonomiška. Vietoj jo, kaupiami iš prigimties tingūs riebalai, sunaudojantys labai mažai energijos.
Išvados
Kaip matome, ilgalaikiame procese badavimas ne padeda, o netgi trukdo sulieknėti:
• numestas svoris sugrįžta ir ne retai sugrįžta su kaupu;
• svorio mažėjimas pasiekia „plato“ (ribą, kai svorio mažėjimas sustoja);
• kitą kartą sulieknėti tampa sunkiau;
• sulėtėja medžiagų apykaita;
• sumažėja raumeninė masė.
Deividas Grinskis