Kodėl kalorijos? O gi, kaip kasmet, įsėdus į Kalėdinio laikotarpio traukinį, nejučia susiduriame su šventinio laikotarpio pasekmių rezultatais, makabriškai švytuojančiais ties juosmeniu ir kitomis kūno linijomis. Neretas, atsikvošėjęs po išties nerūpestingai džiaugsmingo šventinio minėjimo, visu pagreičiu įjungia sveiko proto pavarą su styrančiais pakelės ženklais – STOP, KALORIJOS, jos jau čia, siaučia it kelių patruliai, primindami apie nepasvertus poelgius prie stalo.
Kas vyksta iš tiesų su mumis kas dieną ir šventinio laikotarpio verpete? Regis, nubudus planuojame darbą, poilsį mitybą. Panagrinėkime, kaip viską deriname, ar iš tiesų laukiantis rytojus mus paglostytų protingomis įžvalgomis, o gal jau post factum nuvairavusiais keliais, kuomet darbų sūkuryje nemąstydami užkandžiaujame gretimoje, dienos pietus teikiančioje maitinimo įstaigoje, kurių vyraujantis šūkis, kaip dažnai nutinka: „Kuo pigiau, bet tikrai ne sveikiau“. Besiblaškydami po įvairiausius darbinius užkabarius, tiesiogine prasme, „įmetame“ bet ką ir bet kur, taip pagerbdami savo mylimą skrandžio turinį, o finale, netyčia prikaupę svorio bei taip visiems rūpimas kalorijų maržas. Atslinkus vakarui, dažnas dar papildome jau gerokai pratuštėjusį skrandžio turinio balansą negailestingai gausiais kiekiais, mat mūsų kūnas jau atsipalaidavęs ir pasiruošęs įvykdyti kramtymo maratonus. Visai neblogai, jei prieš tą nežabotą kalorijų įsisavinimo startą dar vienas kitas pamikliname kojas ant bėgimo takelio ar parko takeliu, o gal pasisukiojame žvitriais pritūpimais, retsykiais primindami sau poreikį ar norą bent kiek sveikiau gyventi, pradėjus negailestingai storėti, stuksenantį norą va, imti ir pradėti lieknėti. Tas įskiepytas siekis lieknėti, skaičiuoti kalorijas, o gal populistės Vakarų visuomenės suformuotas stereotipas lygiuotis į Holivudinio grožio idealą, vienus išties magiškai varo iš proto, kitus – pastūmėja link dar ir dar vieno pamąstymo apie sveikesnio gyvenimo naujo puslapį.
Ir kas nutinka tuo magišku Šv.Kalėdų laikotarpiu? Vienaip ar kitaip bėgę nuo žiežirbos link gaisro, netrukus apsičiupinėję vadinamojo „gelbėjimo rato“ kalorijas, vaizdžiai kalbant, be skrupulų leidžiamės lyg parašiutais į taip išsiilgtos baltos mišrainės rojų, o dar žinant, kad visai tai su meile sudėliojo brangiausioji mama… Ką jau bekalbėti apie silkių patalų ir paklodžių virtines, kaip kareivėlius dailiai išguldytas silkinėse, garuojančių pyragėlių su grybais kvapus, ar taip išsiilgtą troškintų kopūstų aromatą…
Na, tebūnie, tebūnie… neatsilaikėme šiai iš tiesų šventinei stalo magijai, nors ir taip svarstyklių rodyklė mus gėdino pradėti derėtis su jomis – kalorijomis. Iš širdies atidavę duoklę nuotaikingam „paskanavimui“ didžiuliu pagreičiu tolstame nuo to sveiko sutvėrimo kontūrų. Streikuojantis skrandis, ėdantis rėmuo, pilvo diegliai susminga kaip tos kelių patrulių įspėjamosios lazdelės, grūmojančios link mūsų sąžinės nedelsiant keisti visą dienos ritmą, valgymo racioną, judėjimo dažnį.
Būtent šiuo momentu, pajutus apsunkimą, pablogėjus savijautai, pirmiausia nukreipkime visą mąstymą per smegenų pusrutulių darbą. Kodėl akcentuoju tokią pradžią? Todėl, kad tik smegenų impulsai ir tvirta valia, savęs įtikinimas eiti tikslingai suvoktu keliu padeda pasijausti sveikai, kas ir lemia normalų kūno kalorijų balansą ir tuomet lieknėjimas virsta protingai pasvertu keliu.
Visi turime savus dienos ritmo ir mitybos įpročius, tačiau, kad ir kiek apsčiai kalbėta, diskutuota, iš savo patirties priminsiu esminius faktorius, subalansuosiančius sveikam žmogui visą kalorijų santykį dienos eigoje. Tai – visiškai paprasti, tik gal primiršti, gal ignoruojami, gal tiesiog sąmoningai blokuojami. Kodėl? Iškyla toks pirmas ir labai atviras klausimas sau pačiam, kaip stovint akistatoje su Aukščiausiuoju. Ar Tu myli pats save? Taip, tokiu atviru ir tiesmuku klausimu sau labai palengvinsime plano, apie kurį nedrąsiai pasvajodavome. Taigi, iš tiesų meilė sau prasideda nuo pagarbos sau, savo kūnui, savo dvasiai, tada artimui, draugams ir aplinkiniams. Tik mylintis ir gerbiantis save žmogus taip pat geranoriškai elgsis su greta esančiais. Jei pirmiausia suvoksime, kad mūsų kūnas, kaip pati artimiausia šalia esanti ląstelė, kuri atėjo į šį pasaulį, nešdama meilę, nebereikės ir griebtis už galvos stengiantis lieknėti, skaičiuoti kalorijas, ieškoti svarstyklių. Mylėti save ir aplinkinius privalome kiekvieną mielą dieną, tai – mūsų pareiga, mūsų kiekvieno misija. Meilė prasideda, kaip mes dėliojamės dienos ritmą, poilsį, mitybos racioną.
Kaip ryto energiją paspartina žvali mankšta nubudus, taip pradėkime ją šypsodamiesi, vandens stikline, parūgštinta citrina, paskiau pusryčiais, kurie arba atitiktų ne pačius menkiausius, arba pagal galimybę dalintųsi į lengvus priešpiečius. Tuomet kultūringus pietus, atitinkančius jūsų kūno sudėjimą ir itin lengvus pavakarius bei lengvą vakarienę. Skaičiuoti ir tikslinti kalorijas bei gramus galite patys, bet toliau nukreipsiu link tų tikslinių gairių.
Kiekviena dienos maitinimosi porcija privalo atitikti Jūsų delno dydžio kiekį, o tiksliau, pakilti nuo stalo dar nepajutus sotumo jausmo, nes…šis pojūtis ateis kiek vėliau, kada smegenys gaus impulsą apie normos limitą. Dienos eigoje suvartoti skysčiai – išskirtinai vanduo, ne kava, ne arbata, ne sultys bus itin aktualūs. Visais angliavandeniais pasistenkite pasimėgauti iki 15 val., kada bus lengviausiai įsisavinami organizme. Ir tokiu būdu, nevirs nereikalingomis kalorijomis. Apie riebų ir kaloringą maistą, jo sunkų ir ilgą virškinimą itin daug aptarta, tad jei jau kokią dieną ir nusprendėte pasilepinti, suskubkite link pietų ir neviršykite savo kasdienės suvalgomos normos. Kodėl aptinkame dažnus pasvarstymus apie ilgesnį ar trumpesnį maisto virškinimo laiką? Viską lemia laikas, kurio prireikia ištuštinti skrandžio turinio ertmę, pasisavinamos maistingos medžiagos, vitaminai ir vėl prasiveržia signalai į smegenis apie alkio jausmą.
Kitas veiksnys, apie kurį dabar itin suskubta plačiai diskutuoti – priklausomybė cukrui. Net taip visų lietuvaičių pamėgta IKEA virtuvė skanduoja apie tai – CUKRUS, CUKRUS, CUKRUS! Kiek mes jo suvartojame per dieną? Beriamės į kavą, arbatą, pasiskaniname košę, šliūkštelim kepdami pyragus, sausainius, blynelių tešlą. Ir viskas? Oi, ne… Jų sočiai „užsikonservuojame“ su kitais maisto produktais, kaip balta, juoda duona, įvairūs pusgaminiai, jau nekalbant apie natūralaus cukraus kiekį esantį kruopose, vaisiuose, daržovėse, kas sėkmingai virsta tomis papildomomis kalorijomis. Pačių kalorijų esti ir kaloringuose vaisiuose bei daržovėse. Tačiau tai – jau natūralus cukrus, esantis produktuose.
Nevertėtų pamiršti ir kito itin svarbaus faktoriaus, sėkmingai mus kreipiančio teisingo dienos ritmo balasto link – judėjimas. Be jo – mes kaip žuvys be vandens! Kuo daugiau, kuo dažniau mes per dieną užbėgsime laipteliais, nei pasirinkę patogų, veidrodinėm sienom nukabinėtą ofiso liftą, kuo dažniau, užuot mažiau sukirtę pasigaminto pietų lauknešėlio ar tradicinės dienos pietų porcijos, išbėkime nors 15 – 20 min ir apeikime greitu žingsniu greta boluojančio parko lanką ar stūksančių daugiabučių kvartalo ratą, gal autentiško senamiesčio gatvelėmis ir pajusime užplūdusį žvalumą, energiją. Kas atsitinka su mūsų mylimu kūnu? Aktyviai eidami mūsų nuostabūs plaučiai gauna žymiai daugiau deguonies, ko pasekoje suaktyvėja kraujo apykaita, smegenų tūris pralaisvėja, net mūsų minčių plotai praskaidrėja mentaliniame lygmenyje, grįžtame nurimę, gal atsikratę per pusdienį sukaupto negatyvo, kurį pakeičiame pozityvia energija, ji vėl grįžta į pradinę stadiją. Mūsuose vėl spinduliuoja meilė, laimės hormonas. Kam nepalankus aktyvus ėjimas, keiskime lėtesniu, bet judėkime, stebėkime gamtą, žmones, nuostabius architektūros statinius, pamąstykime apie istorinę praeitį. Taip, taip, gal pasirodys juokingai iš pirmo žvilgsnio, bet būtent toks minčių valymas stabilizuos kalorijų perteklių. Su laisvomis mintimis, sąmoningais veiksmas po truputį pradėsime keistis patys. Nebevargins nuolat besikartojančios mintys apie lieknėjimo svarbą ir kalorijų grimasų iškreiptus kūnus ir apsunkusią savijautą. Pasidžiaukime pačiais mažiausiais dienos malonumais stebėdami, darydami gerus darbus. Tik tada aplankys pats tikriausias pasąmonės blyksnis, kad neprotingai pataikaujant taip mylimam skrandžiui, parodysime vien nemeilę savo vidui, artimiesiems, aplinkiniams.
Taip, pasakytų, pesimistai, kai nelikę jokių malonumų, pasimėgavimo šalia, sunku atsilaikyti bent tam nekaltam smaguriavimui tarsi ramybės atgavimui… Bet vėl, įjunkime sąmoningumo stabdžius, ar iš tiesų tokios pagarbos ir meilės nusipelnė mūsų kūnas, kas bus po to, kai begėdiškai viršysime cukraus normas, kai svarstyklės kas dieną nevaldomai kurs komedijų scenarijus ir būsime panašūs į „cukrinius runkelius“.
Ko gero, peršasi viena vienintelė išvada, kuri įtikins, viską derinkime, balansuokime su protu, sąmoningai, neskubėdami, niekur nieko neperspausdami, tik tada pajusime įprotį protingai valgyti, matant ką valgai, kiek valgai kada valgai, kiek judi, kiek miegi ir su kuo…:) Nevargins pastovus kamuojantis klausimas apie kalorijas ar per šventes, ar kas dieną, kaip pavyktų sulieknėti ir virsti taip visų geidžiama gulbele ar dailiu lapinu… Būkime protingi, sąmoningi ir mylėkime vieni kitus ir tada su palengvėjimu sušuksime: „Čiau, kalorijos! Aš laisvas!“